Vado ola

Nedidelė ola, esanti plyšyje tarp akmenų krūvos.

Žemės Žvaigždė nubudo ir apsidairė. Jis jautėsi apsnūdęs. Lėtai pakilo iš samanų guolio ir nusirąžė. Tuomet porą kartų lyžtelėjo savo rainą kailį ir išėjo iš olos.

Įėjo. Atsitūpė į savo guolį ir ėmė laižytis kailį. Pasišvarinęs atsigulė ir užmigo.

Atsibudo ir išėjo.

Įėjęs atsisėdo savo guolyje ir ėmė laižytis drėgną kailį.

Žemės Žvaigždė baigė save prausti. Jo pilvas garsiai sugurgė, o garsas nuaidėjo akmeninėmis urvo sienomis. Nepatenkintas, kad teks eiti per liūtį, išėjo.

Grįžo į savo urvą ir atsigulė savo guolyje. Nusiprausė pėdas, ausis, uodegą, pasitvarkė ūsus. Tuomet pasikišo priekines letenas po savimi, uodegą priglaudė prie savęs ir nuleido galvą. Užsimerkė ir pradėjo snausti.

Katinas miegojo ilgai. Sapnavo. Sapnavo kovą. Aršią kovą su nepažįstamu laukiniu katinu. Pabudo, kuomet jau ketino jam perkąsti gerklę. Nubudęs pasipurtė ir išėjo.

Viltis įėjo į urvą ir nedrąsiai apsidairė. Tuomet pakeitė samanas ir aptvarkiusi vado urvą išėjo.

Grįžęs į olą, liko pamalonintas, pamatęs, jog urvas sutvarkytas bei pakeistos samanos. Prieš atsiguldamas į švarų guolį, jį dar kiek patvarkė su letenomis. Tuomet atsigulė ir ėmė ėsti voverę. Suėdęs padėkojo Mėnulio Klanui ir užmigo.

Atsibudęs nusirąžė, tačiau nesikėlė. Pradėjo laižytis kailiuką ir tvarkytis sau nagus.

Išėjo.

Atejes atsisedo savo guolyje ir eme giliai mastyti.