Karių ola

Didelė ir erdvi ola, įrengta milžiniško nuvirtusio medžio viduje.

Įlindęs atsitūpė ir pasikasė paausį. Kadangi letena buvo visa purvina nuo šlapios žemės, jis išsipurvino ausis ir pečius.

Viltis įžengė paskui vadą ir pasipurčiusi atsitūpė.
-Jūsų ausys ir pečiai purvini,-tepasakė šyptelėdama.

-Ehh,-nepatenkintas numykė.-Visada pamirštu, kad reikia nusivalyti pėdas per lietų.
Jis stipriai pasipurtė, kad kuo daugiau vandens išbėgtų iš kailio ir jis greičiau išdžiūtų.
-Mačiau, kad parnešei nemažai šviežienos. Keista, kad per liūtį tiek daug grobio. Įprastai liūties metu galima rasti tik sraigių palei ežerą, nes visi kiti slapstosi savo urvuose...

-Liūties metu man tarsi užeina įkvėpimas, tad grobį pavyksta iškrapštyti net iš mažų jų urvų, priešingai nei sausuoju metu.-Nusijuokė.

-Matau, kad tau patinka lietus... Turbūt ir susirgti baltuoju kosuliu patiktų, jei šlapiu kailiu tūnai lauke?-piktokai paklausė.

-Vade...-nepatenkinta, kad Žemės Žvaigždė ją užsipuolė, katė papurtė galvą ir, nebežinodama, ką jam atsakyti, tiesiog tylomis pažvelgė vadui į akis.

-Aš tik rūpinuosi tavo sveikata. Juk tu ginklanešė, tavo letenos valdys Klaną po manęs.-kiek pamąstė ir patylėjo.

-Dėkui, kad rūpinatės, bet man viskas gerai, be to - nežadu gyventi ilgiau už jus.-Staiga nutilo ir įsistebeilijo į vadą. Susimąsčiusi nusuko akis laukan.

-Nedrįsk to sakyti,-sušnypštė ir kiek patylėjo,-Atleisk. Liūtis veikia mano nuotaiką. To neturėtų būti...
Prisiminęs baltajį kosulį ir ligas, suvokė, kad vaistytojo oloje nėra nė vienos žolelės.
-Reikėtų eiti miškan ir parnešti vaistažolių, tačiau dabar lyja. Kai nurims liūtis, turėsi mane palydėti, dviese bus greičiau.

Linktelėjo ir vėl atsigręžė į vadą.
-Įdomu, kokia padėtis kituose klanuose.-Lyg tarp kitko pasakė, kad pratęstų pokalbį.

-Nežinau. Aš taip ilgai nemačiau Ugnies Žvaigždės, kad net neprisimenu kaip ji atrodo. Neseniai buvau prie senojo ąžuolo, tačiau ten jokio kitos katės kvapo nebuvo.-kiek patylėjo.-Būtų galima ją aplankyti, tačiau neaišku kaip bus reaguota į mano vizitą. Juolab netikėtą.

-Turbūt teks palaukti klanų susibūrimo.-Sukniaukė.-Ir tikėtis, kad liūtis greitu metu nustos.-Pridūrė stebėdama tamsų dangų.

-Labai tikiuosi.-tyliai sumiaukė. Tuomet pasilaižė leteną ir ėmė valyti savo purviną kailį.

Katė pasilaižė ūsus ir akimirkai užsimerkė. Gaivus vėjelis sušiaušė jos kailį ir vėl sulygino. Atsimerkusi Viltis kaži kelintą kartą įsistebeilijo laukan.

-Matau, kaip nori laukan,-akimirkai atsitraukė nuo savęs laižymo,-Eik, jei tikrai neperšalsi, nors šiaip lauke vis dar lyja ir kyla vėjas...

-Nee,-nutęsė žvelgdama į vadą.-Geriau liksiu viduje, kol kas.-Sukniaukė ir ėmė praustis purvinas letenas.

Nusiprausė visą purvą nuo kailio ir kelis kartus nusispjovė, kad išspjautų purvą iš burnos. Tada pasidilino nagus į medinę urvo sieną ir atsigulė.

Pasipurtė ir apjuosė uodega letenas. Tuomet tylėdama susimąstė, tarsi žvelgdama į niekur.

Žemės Žvaigždės kailis išdžiūvo. Dėl minkšto lietaus vandens jis buvo purus ir šiek tiek susibangavęs.
-Apie ką galvoji?-stengdamasis netylėti paklausė.

Nesitikėjusi klausimo krūptelėjo, pažadinta iš minčių. Pažvelgusi į vadą šyptelėjo ir papurtė galvą.
-Ai, apie viską. Apie gyvenimą.

Atsistojęs priėjo prie katės ir lyžtelėjo jai paausį.
-Pastebėjau, kaip tu elgiesi. Nereikia manęs bijoti. Reikalauju tik pagarbos. Aš tokia pat katė kaip ir tu,-pasakė ir nusišypsojo.

Nustebusi suraukė antakius.
-Kaip aš elgiuosi?

-Na...-kiek patylėjo,-Baikščiai. Šalia manęs jautiesi kiek nejaukiai, ar ne?

-Tiesą pasakius - nesijaučiu,-pripažino šyptelėdama.-Neturiu ko jūsų bijoti.

-Na, turbūt apsirikau.-nuleido galvą ir pradėjo žiūrėti sau į nagus.

-Nesvarbu,-šyptelėjo ir pažvelgė į vadą.

-Rodos lietus kiek aprimo ir dabar tik krapnoja,-pasakė pažvelgęs laukan.-Gal eime vaistažolių, kol taip smarkiai nelyja?

Linktelėjo ir lyžtelėjusi leteną atsistojo. Pramankštinusi aptingusius sąnarius atsitiesė ir pažvelgė į vadą.

Linktelėjo galva ir išėjo.